1. Vartojimo kredito sutartyje yra nuostata, kuri įpareigoja mane visas gaunamas pastovias pajamas pervesti į banke, kuris išdavė vartojimo kreditą, atidarytą sąskaitą, nors mano atlyginimas yra pervedamas į kitą banką, kurio paslaugomis jau seniai naudojuosi. Ar tokia sutarties nuostata nepažeidžia mano, kaip vartotojo, teisių?
Tarnybos nuomone, tokios sutarties sąlygos apriboja vartotojo galimybę laisvai pasirinkti jam palankiausią finansinių paslaugų teikėją ir yra nepagrįstos būtinumu užtikrinti vartotojo mokėjimo pareigos vykdymą. Paprastai kreditoriai sutartyse numato, kad turi teisę gauti duomenis apie vartotojo pajamas, mokesčių deklaracijas, taip pat sutartyse dažnai numatoma sąlyga be banko raštiško leidimo neprisiimti papildomų finansinių įsipareigojimų ir pan. Tarnybos nuomone, tokių priemonių pakanka vartotojo mokumui stebėti, todėl reikalavimas visas gautas pajamas pervesti į banke atidarytą sąskaitą yra nepagrįstas. Šiuo atveju vartotojas taip pat patiria ekonominių nuostolių, nes visų pajamų pervedimas yra susijęs su papildomais mokesčiais, kuriuos vartotojas privalo mokėti už pinigų pervedimą bei įskaitymą, todėl yra pažeidžiami vartotojo ekonominiai interesai. Be to, bankas, ribodamas vartotojo teisę pasirinkti banką, kuriame vartotojas laiko savo santaupas, neigiamai veikia konkurencingumą rinkoje: mažina vartotojų mobilumą rinkoje, neskatina naujų paslaugų teikėjų atsiradimo ir smulkesnių paslaugų teikėjų plėtimosi rinkoje bei neskatina paslaugų kainų mažėjimo. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.718 straipsnyje numatyta, jog teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų klientų interesus.
Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2008 m. išnagrinėjo vieno banko standartinę vartojimo kredito sutartį, kurioje kaip tik buvo įtvirtinta paklausime nurodyta nuostata. Tarnyba konstatavo, kad tokia sutarties nuostata pažeidžia vartotojo ekonominius interesus ir pasiūlė bankui tokią nuostatą pakeisti. Bankas, atsižvelgdamas į Tarnybos nuomonę, sutartyje įtvirtino vartotojo teisę pasirinkti, ar jis nori visas savo pajamas pervesti į banke atidarytą sąskaitą.
2. Prieš kelis metus sudariau būsto kredito sutartį su banku, pagal kurią man buvo suteiktas kreditas litais, o palūkanų norma skaičiuojama atsižvelgiant į VILIBOR. Neseniai kreipiausi į banką norėdamas pakeisti kredito valiutą iš litų į eurus tam, kad palūkanų norma būtų skaičiuojama pagal EURIBOR. Bankas sutiko pakeisti valiutą, jeigu bus pakeistos ir kitos sutarties sąlygos – padidinta marža, sumažintas skolos bei įkeisto turto rinkos vertės santykis. Aš nesutinku su tokiu banko pasiūlymu. Ką turėčiau daryti norėdamas išspręsti susidariusią situaciją?
Tarp Jūsų ir banko susiklostė dvišaliai sutartiniai santykiai, todėl, jeigu viena sutarties šalis nori pakeisti tam tikras sutarties sąlygas, ji visų pirma turi kreiptis į kitą sutarties šalį. Kadangi bankas taip pat yra sutarties šalis, jis turi teisę sutikti arba nesutikti su Jūsų siūlomais sutarties pakeitimais. Tokią teisę turite ir Jūs. Kaip yra įtvirtinta Civilinio kodekso 6.223 straipsnio 1 dalyje, „Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu.“ Šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad „Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais.“ Atsižvelgiant į minėtas Civilinio kodekso nuostatas, darytina išvada, kad sutartis ar jos sąlygos gali būti pakeistos dviem būdais – šalių susitarimu arba teismo sprendimu. Jeigu Jums nepavyks susitarti su banku dėl sutarties sąlygų pakeitimo, Jūs turite teisę kreiptis į teismą. Tačiau tam, kad sutarties sąlygos būtų pakeistos teisme, turi būti nustatyti visi keturi Civilinio kodekso 6.204 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose nurodyti kriterijai: aplinkybės, dėl kurių vienai iš šalių tapo sudėtinga vykdyti sutartį, atsirado arba tapo žinomos po sutarties sudarymo; aplinkybių šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; aplinkybių šalis negali kontroliuoti; šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Tam, kad būtų pripažintos sutarties vykdymo varžymu, turi būti nustatytos visos keturios minėtos aplinkybės. Bent vieno nurodytų kriterijų nesant, minėta norma negalima vadovautis, reikalaujant pakeisti sutarties sąlygas.
3. Ar turi teisę paslaugų teikėjo ar pardavėjo atstovas (pardavėja, kasininkė) nepriimti mokėjimo, kai norima atsiskaityti už prekes ar paslaugas netvarkingu (įplyšusiu, su nuplėštu kampu, apipiltu ir pan.) banknotu?
Lietuvos Banko valdyba 1999-04-22 priėmė nutarimą Nr. 49 Dėl Lietuvos Respublikos pinigų mokumo požymių nustatymo ir susidėvėjusių bei sugadintų pinigų keitimo taisyklių nustatymo. Šis nutarimas numato pinigų mokumo požymius, atvejus, kai susidėvėję ar sugadinti pinigai turi būti priimami mokėjimams atlikti, ir Lietuvos Banko bei komercinių bankų pareigą nemokamai pakeisti susidėvėjusius ar sugadintus pinigus. Tačiau šios Lietuvos Banko valdybos patvirtintos taisyklės nėra privalomos komercine veikla užsiimančioms įstaigoms. Paslaugų teikėjo ar pardavėjo atstovai (pardavėja, kasininkė) yra materialiai atsakingi asmenys dėl nemokių banknotų priėmimo. Paslaugų teikėjo ar pardavėjo atstovai yra ne profesionalai pinigų mokumo požymių nustatymo klausimais, todėl jie turi teisę kilus įtarimui (pastebėję, kad nėra vieno iš pagrindinių pinigų apsaugos kodų) nepriimti apmokėjimo tokiu banknotu. Susidėvėję ar turintys sugadinimo požymių pinigai nemokamai keičiami Lietuvos banke bei komerciniuose bankuose (plačiau žiūrėti http://www.lb.lt/lt/banknotai/susideveje.html).
4. Ar gali paslaugų teikėjo ar pardavėjo atstovas atsisakyti aptarnauti bankų mokėjimo korteles, kai atsiskaitymo suma yra mažesnė nei 10 Lt?
Mokėjimo kortelių aptarnavimas paslaugos teikėjui ar pardavėjui sukelia papildomų išlaidų (pavyzdžiui, komisinis mokestis bankui už kiekvieną operaciją mokėjimo kortele). Paslaugos teikėjas ar pardavėjas neprivalo aptarnauti mokėjimo kortelės, t. y. gali nustatyti, jog už prekes ir paslaugas atsiskaitoma tik grynais pinigais. Taisės aktai taip pat nedraudžia paslaugos teikėjui ar pardavėjui aptarnauti mokėjimo korteles tik tuo atveju, jeigu apmokama suma viršija tam tikrą dydį. Tokiu būdu paslaugos teikėjas ar pardavėjas siekia, jog jo gaunamas pelnas nuo parduotos prekės ar suteiktos paslaugos viršytų komisinį mokestį, mokamą bankui už operacijas mokėjimo kortele. Tačiau bankų ir verslininkų santykiai yra grindžiami sutartiniais pagrindais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti aiškinamasi atskirai, ar nebuvo tarp banko ir paslaugos teikėjo ar pardavėjo atskiro susitarimo dėl mokėjimo kortelių aptarnavimo. Tokiame susitarime gali būti numatyta, jog paslaugos teikėjas ar pardavėjas privalo vienodomis sąlygomis priimti mokėjimus kortele ir grynais pinigais. Tokiais atvejais bendrovės atsisakymas parduoti prekes klientams, atsiskaitantiems bet kurios kredito įstaigos išduota mokėjimo kortele, jeigu apmokama suma neviršija tam tikro dydžio, pažeidžia tarp banko ir paslaugos teikėjo ar pardavėjo sudarytos sutarties nuostatas. Siekiant sužinoti, ar paslaugos teikėjas ar pardavėjas nepažeidžia sutartinių įsipareigojimų, siūlome Jums kreiptis į mokėjimo kortelę išdavusį banką ir informuoti apie susidariusią situaciją.
5. Esu paėmusi būsto kreditą banke. Parduodu butą ir pirkėjas ims paskolą, tačiau jau kitame banke. Tam, kad galėčiau pradėti pardavimo procedūrą, aš turiu gauti leidimą būsimam pirkėjui pakartotinai įkeisti mano bustą. Atitinkamai bankas mane apmokestino už pažymos pakartotiniam turto įkeitimui kitam bankui išdavimą (0.75 % nuo kredito likučio, bet ne mažiau 350 Lt). Tuo tarpu kai kredito sutarties įrašytoje sąlygoje už iš anksto grąžinamą kreditą tokia nuostata nėra numatyta. Ar gali būti tokios nevienodos apmokestinimo sąlygos, kai pirkėjas perka iš manęs butą savo lėšomis (tuomet to leidimo nereikia) ir kai ima paskolą iš kito banko?
Norime pažymėti, jog šiuo atveju pateikiamos dvi skirtingas situacijos. Pirkėjui nusprendus imti paskolą butui įsigyti iš kito banko, Jūs turite kreiptis į savo banką dėl papildomos paslaugos suteikimo (leidimo pakartotiniam buto įkeitimui suteikimo), už kurią bankas turi teisę taikyti mokestį. Šiuo atveju padidėja banko rizika, nes dviejų paskolų grąžinimas yra užtikrinamas tuo pačiu turtu, todėl būtina kreiptis į banką ir gauti jo sutikimą pakartotiniam jam įkeisto turto įkeitimui. Kadangi Bankas suteikia papildomą finansinę paslaugą, jis gali papildomai apmokestinti vartotoją. Kitu atveju, pirkėjui nusprendus už perkamą butą mokėti savo lėšomis, bankui papildomos rizikos nekyla, todėl ir kreiptis dėl papildomos paslaugos – leidimo suteikimo – nereikia.
6. Ar būtinas sutuoktinio sutikimas pasirašant paskolos ir vartojimo kredito sutartis ir kas turės grąžinti paskolą skyrybų atveju?
Preziumuojama, kad sutuoktinis visus sandorius sudaro turėdamas kito sutuoktinio sutikimą, tačiau sandoriai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo turi būti sudaromi abiejų sutuoktinių sutikimu. Tai sandoriai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, bendra įmone, vertybiniais popieriais.Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai. Tačiau, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Todėl skyrybų atveju, prievolė grąžinti vartojimo kreditą atsiras, jei bus įrodyta, jog kreditas buvo paimtas bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.
7. Darant mokėjimo pavedimą į Rusiją su banko darbuotojos pagalba buvo užpildytas pavedimo dokumentas. Tačiau vėliau pavedimas nebuvo įvykdytas ir grąžintas dėl blogai mokėjimo pavedime nurodytos gavėjo pavardės – buvo blogai parašyta rusiška pavardė lotyniškomis raidėmis, nors banko darbuotoja buvo patikinusi, kad pavardė užrašyta gerai. Ar turėtų bankas atsakyti už mano patirtus nuostolius (pavedimo mokestis, grąžinto mokėjimo įskaitymo mokestis)?
Paslaugos teikėjas (šiuo atveju bankas) privalo suteikti teisės aktuose nustatytą informaciją bei supažindinti naudotoją su mokėjimo kortelių suteikimo bei naudojimosi sąlygomis. Bankas kartu su elektroninių paslaugų teikimo sutartimi ir tarptautinio mokėjimo pavedimo vykdymo sąlygomis turėjo pateikti transliteracijos lentelę, kurioje nurodomi kirilicos raidžių atitikmenys lotyniškojoje abėcėlėje. Todėl galima teigti, kad Bankas neįvykdė savo pareigos pateikti reikiamą informaciją bei supažindinti vartotoją su tarptautinio mokėjimo pavedimo vykdymo sąlygomis ir turėtų atsakyti už vartotojo patirtus nuostolius.
8. Ar teisus bankas, jei jis atsisako akliems asmenims atlikti grynųjų pinigų operacijas, būtent, šią negalią turintiems vartotojams atsisakydamas atlikti operaciją grynaisiais pinigais, jei ji viršija 200 Lt sumą, motyvuojant tuo, kad aklas asmuo nemato, kas parašyta jo pasirašomuose Banko dokumentuose?
Bankas reikalaudamas, kad neregiai, norėdami atlikti banke operacijas grynaisiais pinigais, kurių vertė viršija tam tikrą pinigų sumą, privalo atvykti į banką lydimi kito asmens turinčio išduotą įgaliojimą, pažeidžia aklųjų asmenų teises, kadangi jiems paslaugos suteikiamos ne tokiomis pat sąlygomis kaip kitiems asmenims. Bankas gali savo vidaus taisyklėse numatyti kitas operacijų skaidrumo užtikrinimo priemones (operacijų atlikimo metu atsakingų banko darbuotojų dalyvavimas, vaizdo įrašų darymas ir pan.), neribojančias neregių asmenų teisių pasinaudoti banko teikiamomis paslaugomis asmeniškai, be kitų asmenų pagalbos.
9. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarimu mano sąskaitos banke buvo areštuotos, išnykus būtinybei riboti mano turtą, apribojimai nebuvo pratęsti. Tam, kad laikini nuosavybės apribojimai išliktų, turi būti atliktas ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmas – nutarties pratęsti laikiną nuosavybės apribojimą priėmimas, tačiau tokia nutartis nebuvo priimta. Ar bankas turi teisę savo nuožiūra apriboti vartotojo teisę laisvai disponuoti jam priklausančiais pinigais?
Bankas nekeičia priimto sprendimo, susijusio su atsisakymu panaikinti visus apribojimus disponuoti esančiomis lėšomis sąskaitose atidarytose banke. Bankas vadovaujasi Turto arešto registro duomenų bazėje pateikta informacija. Visi turto arešto duomenys, įrašyti į Turto arešto registrą, kurio duomenys yra vieši, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Bankas, vykdydamas pateiktus nurodymus areštuoti lėšas, esančias banke, neturi teisės be atskiro prokuroro nutarimo ar įsiteisėjusios teismo nutarties savo iniciatyva savarankiškai spręsti apie uždėto arešto terminų pasibaigimą. Tarnyba siūlo kreiptis į baudžiamąją bylą tyrusį prokurorą dėl laikino nuosavybės apribojimo panaikinimo.
10. Buvau skolingas 100 litų ir nusprendžiau juos gražinti pervesdamas pinigus pavedimu iš vieno banko į kitą banką (bankai skirtingi). Pervedus 100 Lt pirmasis bankas nuskaitė nuo mano sąskaitos 101,20 Lt, t.y. paėmė 1,20 Lt mokestį už pervedimą. Tačiau paaiškėjo, kad žmogus, kuriam aš buvau skolingas, gavo tik 98,80 Lt, nes jo bankas taip pat nuskaičiavo iš jo 1,20 Lt mokestį. Ar gali būti vienas pavedimas apmokestinamas du kartus?
Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 11 dalis nustato, jog komisinis atlyginimas yra mokamas kredito įstaigai už mokėjimo pavedimo vykdymą. Tai reiškia, kad pirmasis bankas turėjo teisę nuskaičiuoti komisinį atlyginimą už piniginių lėšų pavedimą, kaip finansinę paslaugą, o antrasis bankas turėjo teisę nuskaičiuoti komisinį atlyginimą už piniginių lėšų įskaitymą į gavėjo sąskaitą. Taip pat svarbu tai, kad bankai savo klientams privalo sudaryti sąlygas susipažinti su raštu išdėstytomis ir lengvai suprantamomis mokėjimo nurodymų vykdymo sąlygomis, o jei yra galimybė, skelbti jas elektroninėmis priemonėmis. Šiose sąlygose, be kitų dalykų, turi būti nurodyta už mokėjimo nurodymų vykdymą kliento mokėtinas komisinis atlyginimas arba jo apskaičiavimo metodas ir mokėjimo būdas. Paprastai šią pareigą kredito įstaigos įgyvendina paskelbdamos savo teikiamų paslaugų įkainius interneto svetainėse, klientų aptarnavimo padaliniuose ir pan.
11. Esu sudaręs elektroninių paslaugų teikimo sutartį su banku, kurioje yra nustatytas dienos operacijų limitas – 4000 litų, ir mėnesio limitas – 15000 litų. Norėčiau padidinti nustatytus operacijų limitus, tačiau bankas nurodė, jog tai padaryti galiu tik atvykęs į banko padalinį ir pateikęs prašymą. Šiuo metu esu užsienyje, todėl atvykti pats į banką negaliu. Ar galiu įgalioti kitą asmenį pateikti prašymą bankui mano vardu?
Jūs turite teisę įgalioti kitą asmenį pateikti prašymą bankui dėl dienos ar mėnesio operacijų limito padidinimo. Įgaliojimas turi būti patvirtintas notaro. Jeigu įgaliojimas yra išduotas kitoje valstybėje, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose tokių dokumentų formai bei turiniui nustatytus reikalavimus. Įgaliojimas turi būti legalizuotas arba patvirtintas dokumentų tvirtinimo pažyma (apostille).
12. Gyvenu užsienyje, tačiau noriu finansiškai padėti mamai, gyvenančiai Lietuvoje. Ar aš galiu jai leisti naudotis savo mokėjimo kortele: leisti atsiskaitinėti parduotuvėse, nusiimti grynuosius pinigus bankomatuose?
Leisti naudotis savo mokėjimo kortele trečiajam asmeniui, net ir labai artimam, griežtai draudžia įstatymai. Mokėjimų įstatyme nustatyta, kad elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas privalo saugoti mokėjimo kortelę ir banko suteiktas tapatybės patvirtinimo priemones (PIN kodus). Taip pat negalima rašyti asmens tapatybės nustatymo ar kitų kredito įstaigos suteiktų kodų ir slaptažodžių ant mokėjimo kortelės ar ant kartu su ja laikomų daiktų. Todėl PIN kodo atskleidimas mamai ar kitam asmeniui yra įstatymo pažeidimas. Paprastai tarp banko ir vartotojo pasirašomoje mokėjimo kortelės sutartyje nustatoma, kad mokėjimo kortelė yra banko nuosavybė, o kortele turi teisę naudotis tik kortelės turėtojas. Todėl mama, pasirašydama ant kvito atsiskaitant už pirkinį parduotuvėje, klastoja Jūsų parašą, o tai yra nusikaltimas baudžiamosios teisės prasme. Siūlytumėm atidaryti mamai sąskaitą banke jos vardu arba patvirtinti notarų biure įgaliojimą, suteikiantį teisę nusiimti grynuosius pinigus banke iš jūsų sąskaitos.
13. Banke norėjau atlikti mokėjimo pavedimą, tačiau bankas atsisakė priimti mano asmens tapatybės dokumentą – seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą. Kadangi su savimi kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturėjau, bankas atsisakė įvykdyti mano mokėjimo nurodymą. Ar bankas taip elgdamasis nepažeidžia vartotojų teisių?
Vadovaujantis Mokėjimų įstatymo nuostatomis, bankas turi teisę nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūras, t.y. nustatyti aiškią, tikslią, ir saugią procedūrą, kurios metu bankas nustato/identifikuoja asmenį pateikiantį mokėjimo nurodymą bei pinigus gaunantį asmenį. Bankas informavo Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kad jis vadovaujasi Vyriausybės 2008-09-24 nutarimo Nr. 942 3 punktu ir Lietuvos banko valdybos 2008-05-15 nutarimo Nr. 82 13.3 papunkčiu, kurie nustato šiuos privalomus tapatybės dokumento rekvizitus: vardas, pavardė, asmens kodas, nuotrauka ir parašas. Atkreipiame dėmesį į tai, kad seno pavyzdžio vairuotojo pažymėjimuose, išduotuose iki 2000-04-01, nėra vieno iš privalomo teisės aktuose nurodyto tapatybės dokumento rekvizito – asmens parašo, būtent dėl šios priežasties seno pavyzdžio vairuotojo teisės negali būti laikomos tinkamu dokumentu asmens tapatybei nustatyti. Neužtikrinus pakankamo autentiškumo nustatymo procedūros saugumo, atsakomybė tenka bankui, kaip pavyzdžiui: http://www.vartotojoteises.lt/index.php?3585761243.
14. Kilus ginčui su banku, pateikiau jam rašytinę pretenziją. Bankas išnagrinėjęs mano pretenziją ne tik pripažino, kad mano reikalavimai yra nepagrįsti, bet taip pat nurašė nuo mano sąskaitos 50 litų mokestį už nepagrįstos pretenzijos išnagrinėjimą. Norėjau paklausti, ar teisėti tokie banko veiksmai?
Mokėjimų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad klientų prašymus (skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, nagrinėja kredito įstaiga. Minėtame straipsnyje taip pat įtvirtinta, jog klientų prašymus (skundus) kredito įstaiga nagrinėja nemokamai. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad vartotojų prašymus pardavėjai, paslaugų teikėjai, t. y. ne tik bankai, bet ir kitos bendrovės, teikiančios finansines paslaugas (vartojimo kreditą ir pan.), nagrinėja nemokamai.
Pažymėtina, kad nei Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, nei Mokėjimų įstatyme nėra nurodoma, kokias vartotojų pretenzijas – pagrįstas ar nepagrįstas – paslaugų teikėjai nagrinėja nemokamai. Minėti įstatymai įtvirtina bendrą nuostatą, jog vartotojų pretenzijos turi būti nagrinėjamos nemokamai. Todėl paslaugų teikėjai ir pardavėjai neturi teisės reikalauti, kad vartotojas sumokėtų už tai, kad jo pretenzija buvo nepagrįsta.
15. Mano draugas iš banko pasiėmė 10 000 litų vartojimo kreditą. Aš sudariau laidavimo sutartį. Šiuo metu draugas neturi darbo todėl grąžinti kredito negali. Bankas pinigų reikalauja iš manęs. Kokių veiksmų turėčiau imtis?
Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.76 straipsnio 1 dalimi, „Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.“ Šio įstatymo 6.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė.“ Atsižvelgiant į minėtas įstatymo nuostatas, Jūs, būdama laiduotoja, esate įsipareigojusi bankui grąžinti kreditą skolininko nemokumo atveju. Taigi laidavimo sutartis, t. y. Jūsų prievolė grąžinti kreditą, galios tol, kol bus grąžinta visa skola.
16. Šiuo metu vyksta skyrybų procesas. Su sutuoktine esame sutarę, kad po skyrybų butas atiteks man, taip pat jo pirkimui paimtą būsto paskolą grąžinsiu aš. Ar tokiu atveju reikalingas banko sutikimas?
Santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams pagal solidariąją prievolę, nes tai pakenktų kreditoriaus interesams, kiltų grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies.
Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tokios kategorijos bylose, kai kyla ginčas dėl to, ar, nutraukiant santuoką ir padalijant bendrą sutuoktinių turtą, taip pat turi būti padalijamos sutuoktinių prievolės kreditoriams, kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką ir laikosi nuostatos, jog kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas.
Daugiau informacijos galite rasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-18 nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-229/2009).
|
