2009 m. gruodžio 8 – 12 d, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos l. e. Tarptautinių ir ES reikalų koordinavimo skyriaus vedėjos pareigas Neringa Ulbaitė Briuselyje dalyvavo Europos vartotojų organizacijų asociacijos (BEUC) mokymuose apie Vartotojų Acquis. Mokymai buvo skirti aptarti Komisijos Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių (toliau – Direktyvos projektas) bei pristatyti skirtingas nuomones dėl vartotojų teisių nuostatų.

2007 m. vasario 8 d. Komisija priėmė Žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo, kurioje apibendrinami pradiniai Komisijos rezultatai ir pradedamos viešosios konsultacijos, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas bendriesiems persvarstomos direktyvos klausimams. Svarbiausias persvarstymo tikslas – sukurti realią įmonių ir vartotojų vidaus rinką, kurioje būtų siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo, tuo pačiu užtikrinant subsidiarumo principo laikymąsi. 2008 m. spalio mėn. Komisija priėmė Pasiūlymą dėl Europos Pralamento ir Tarybos direktyvos dėl vartotojų teisių, kurio pirmasis skaitymas vyksta ES Tarybos Vartotojų apsaugos ir informavimo darbo grupėje.

 Pranešėja Magdalena Tulibacka, Mančesterio universiteto dėstytoja, apžvelgė keturių direktyvų nuostatas, kurias siūloma įtvirtinti Direktyvos projekte. Siūloma nuotolinės prekybos sutarties sąvoka apima sutartis, sudarytas prekiautojui naudojantis viena arba daugiau nuotolinio ryšio priemonių – nebėra reikalavimo, kad prekės būtų parduodamos pagal organizuotą prekių pardavimo ar paslaugų teikimo schemą.  Siekiant užtikrinti specialų vartotojų informavimą ir jų atsisakymo teisę, siūloma išplėsti ,,sutarčių, sudarytų ne prekybai skirtose patalpose“ sąvoką, įtraukiant ne tik pirkimą privačiuose namuose ar darbo vietose, bet ir pirkimą viešose vietose, pavyzdžiui, gatvėje ar prekybos centruose, kuriais prekiautojas laikinai naudojasi savo verslo veiklai.

 Direktyvos projekte numatoma toliau taikyti nuostatą, kad dvejus metus pardavėjas yra atsakingas už vartotojui pateiktų prekių neatitikimą sutarčiai. Buvo svarstoma galimybė išplėsti atsakomybės ribas gamintojui, nes šiuo metu už prekių trūkumus atsako pardavėjas. Nustatoma nauja taisyklė, pagal kurią prekės praradimo ar gedimo rizika perduodama pirkėjui tik tuomet, kai jis arba jo nurodytas asmuo, išskyrus vežėją, fiziškai gauna prekes.

 Daugiausia diskusijų kilo dėl neatitikimo ištaisymo priemonių, numatytų Direktyvos projekte. Kai kurios valstybės, perkeldamos Direktyvos 1999/44/EB 3 straipsnio nuostatas dėl vartotojų teisių įsigijus nekokybišką prekę, numatė didesnę vartotojų teisių apsaugą suteikdamos vartotojams galimybę laisvai pasirinkti neatitikimo ištaisymo priemonę, t.y. reikalauti suremontuoti prekę, pakeisti prekę, sumažinti prekės kainą arba grąžinti pinigus. Tokią galimybę su tam tikromis išlygomis numatė Lietuva, Latvija, Graikija, Portugalija, Slovėnija. Tuo tarpu Direktyvos projekte vartotojo galimybės pasirinkti bet kokią anksčiau minėtą neatitikimo ištaisymo priemonę yra įmanomos tik esant tam tikroms sąlygoms.

BEUC nuomone, Direktyvos projekto priėmimas lemtų vartotojų teisių apsaugos sumažėjimą visoje Europos Sąjungoje ir mažai tikėtina, kad tai galėtų gerokai paspartinti ir išplėsti tarpvalstybinę prekybą. BEUC atstovė apgailestavo, kad Komisijos Pasiūlyme nėra šiuolaikiškos, lanksčios ir tvirtos vartotojų teisių sistemos, pavyzdžiui, priemonių, skirtų spręsti klausimus, susijusius su naujomis technologijomis (,,skaitmeninė aplinka“); nėra kalbama apie bendrą pardavėjo ir gamintojo atsakomybę už prekių kokybę ir kt. BEUC nuomone reikėtų įvertinti vartotojų teisių įstatymų visiško suderinimo principo poveikio ekonominius ir teisinius padarinius, bei išsiaiškinti ko reikia vartotojams, kad jie padidintų savo pasitikėjimą naudodamiesi tarpvalstybine prekyba.

 Apibendrinant mokymų rezultatus konstatuota, kad daugelio BEUC narių atstovai nepalaiko Komisijos siūlymo įtvirtinti visiško suderinimo principą Vartotojų teisių direktyvoje, ypač dėl apribojimų vartotojams pasirinkti neatitikimo ištaisymo priemonę bei nacionalinių teismų galimybės apribojimo aiškinant nesąžiningų sutarčių sąlygas.