• Kokia sutartis yra laikoma vartojimo kredito sutartimi?
 
        Vartojimo kredito sutartis yra kredito davėjo ir vartotojo sutartis, pagal kurią kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui prekėms arba paslaugoms pirkti:
         1) kreditą atidėto mokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (mokėjimo dalimis) būdu;
         2) kreditus, įskaitant indėlio arba banko sąskaitos kreditą.
        Vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, pagal kurią prekės, esančios sutarties dalyku, pereina vartotojo nuosavybėn, kai per sutartyje nustatytą terminą sumokama prekės kaina, kredito palūkanos bei kiti su kredito suteikimu ir naudojimu susiję mokesčiai (jei jie yra).
        Vartojimo kredito sutartimi nelaikoma sutartis ir šiai sutarčiai netaikomos su vartojimo kreditu susijusios teisės aktų nuostatos, kai:
        1) kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą;
        2) vartotojas nemoka jokių palūkanų ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusių mokesčių;
        3) vartotojas įsipareigoja grąžinti kreditą ne per ilgesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį arba kai kredito suma yra ne didesnė kaip 1000 litų;
        4) už tam tikrą nuolatinę teikiamą paslaugą vartotojas moka dalimis paslaugos teikimo metu.

  
        • Ką turi žinoti vartotojai, kurie dar tik ketina sudaryti vartojimo kredito sutartį?
 
       Vartojimo kredito sutartis turi būti rašytinė. Vienas sutarties egzempliorius įteikiamas vartotojui. Pareiga įrodyti, kad vienas sutarties egzempliorius įteiktas vartotojui, tenka kredito davėjui.
       Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:
       1) kredito suma arba kredito limitas (jeigu jis yra);
       2) bendros kredito kainos metinė norma, palūkanų norma ir su kredito suteikimu bei naudojimu susiję mokesčiai;
       3) kredito gražinimo terminas arba, jeigu kreditas turi būti grąžinamas dalimis, – kiekvienos įmokos suma ir mokėjimo terminai;
       4) kai kreditas skirtas prekei ar paslaugai pirkti, – prekės (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma;
       5) vartotojo teisė grąžinti kreditą iki jo grąžinimo termino pabaigos pagal 25 straipsnio nuostatas;
       6) bendros kredito kainos metinės normos keitimo sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai.

       • Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu vartotojas raštu informuojamas apie:

       • Kredito sutartis dėl tam tikrų prekių ar paslaugų pirkimo
 
       Jeigu vartotojas ir kredito davėjas sudaro sutartį dėl tam tikrų prekių ar paslaugų pirkimo finansavimo, o tarp kredito davėjo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo yra sudaryta sutartis dėl šių prekių pardavimo ar paslaugų teikimo finansavimo, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, tai vartotojas turi teisę:
       1) nevykdyti kredito sutarties;
      2) reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau sumokėtas įmokas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
      Vartotojas gali pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis tik po to, kai jis dėl sutarties sąlygų vykdymo kreipėsi į pardavėją ar paslaugų teikėją ir ne vėliau kaip per 2 savaites nuo tokio kreipimosi prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos.
     Vartotojas, kurio teisės, numatytos sutartyje, buvo pažeistos, gali kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą arba teismą.
 
 
      • Ką vartotojui daryti iškilus problemoms dėl vartojimo kredito sutarties?
 
      Vartotojas, kurio teisės, numatytos vartojimo kredito sutartyje, buvo pažeistos, gali kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą arba teismą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vartotojų skundus dėl vartojimo kredito sutarties pažeidimų išnagrinėja per 20 darbo dienų nuo skundo pateikimo dienos.

      • Sutuoktinių civilinė atsakomybė

      Pažymėtina, kad Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) XLIII skyriaus nuostatos, kurios įtvirtina paskolos ir vartojimo kredito sutartims keliamus reikalavimus, nenustato reikalavimo, jog pasirašant minėtas sutartis yra būtinas sutuoktinio sutikimas. Tačiau atvejus, kada yra būtinas ir kada nėra reikalingas sutuoktinio sutikimas sudarant sandorius, reguliuoja Civilinio kodekso Trečiosios knygos „Šeimos teisė“ nuostatos.
     Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 2 dalyje yra pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kada nereikalingas sutuoktinio sutikimas. Tai tokie atvejai, kada yra priimamas palikimas ar atsisakoma jį priimti; atsisakoma sudaryti sutartį; imamasi priemonių bendram turtui apsaugoti; pareiškiamas ieškinys dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo; pareiškiamas ieškinys dėl savo teisių gynimo. Visais kitais atvejais vienas sutuoktinis, sudarydamas sandorius dėl bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, turi gauti kito sutuoktinio sutikimą.
      Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe: turtas, įgytas po santuokos sudarymo; pajamos ir vaisiai, gauti iš asmenine nuosavybe esančio turto; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ar vieno sutuoktinio veiklos; pajamos gautos iš verslo; pajamos iš darbinės ir intelektinės veiklos, dividendai, pensijos, pašalpos bei kitos netikslinės išmokos.  
     Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, jog laikoma, kad sutuoktinis visus sandorius sudaro turėdamas kito sutuoktinio sutikimą, išskyrus kelias išimtis, kai yra reikalingas rašytinis sutikimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-35/2006 pažymėjo, kad „Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Taigi asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas“. Aptariamo straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad sandoriai dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo turi būti sudaromi abiejų sutuoktinių sutikimu. Tai sandoriai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, bendra įmone, vertybiniais popieriais.
      Vadovaujantis Civilinio kodekso 3.109 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai. Tačiau, vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi, solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Todėl skyrybų atveju, prievolė grąžinti greitąjį vartojimo kreditą atsiras, jei bus įrodyta, jog kreditas buvo paimtas bendriems šeimos poreikiams tenkinti. 
      Civilinio kodekso 3.115 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad, jeigu sandoris buvo sudarytas tik vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.
      Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, jog vienam sutuoktiniui sudarant vartojimo kredito sutartį yra daroma prezumpcija, kad kitas sutuoktinis tam pritaria, jei tokios sutartys yra sudaromos bendriems šeimos poreikiams tenkinti.